Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sudievinti naminiai gyvūnai


- Jei numirtų tavo šuo, ar galima verkti arba su ceremonijomis palaidoti? - klausė kunigas, kai ruošiausi pirmajai komunijai.
Savo atsakymo tikrai nepamenu, buvau dvylikos tik. Kunigas paaiškino:
-Raudoti dėl gyvūnėlio mirties nevalia, tai nuodėmė. Gyvūnai priešingai nei žmogus neturi sielos, tad jo palaikus reikia tiesiog pakasti kur nors pamiškėje.

Kita tradicija teikia atvirkščiai, kad gyvūnai turi sielą - tą dieviškąją kibirkštį, kurią savo krūtinėse nešioja visi gyvi organizmai. Žmogų nuo gyvūno skiria tik skirtingas sąmonės lygis. Mes turime aukštą sąmoningumą, galime suprasti priežasties ir pasekmės mechanizmą, o gyvūnai gyvena nesąmoningai, vedami instinktų. Jie nuolatos jaučia baimę ir nerimą, todėl gyvūno lemtis nėra maloni. O kartais taip pavydėdavau aukštai padangėje skraidantiems paukščiams laisvės.

Pastarasis požiūris į gyvūnus man yra priimtinesnis. Pradėjau pastebėti bėgiojančias šuns akis, kurios sakė: "Aš priklausau nuo tavęs, todėl esu nuolankus. Tu mano šeimininkė tik todėl, kad man duodi ėdalo."Argi galima tikėti, kad naminis gyvūnas myli savo šeimininką - žmogų? Žmogus žmogaus kartais net per visą gyvenimą negali mylėti besąlygiška naudos nesiekiančia meile, o tarp gyvūnėlio ir žmogaus yra kažkas kita. Gal gyvūnas savotiškai užpildo kažkokią spragą žmoguje. Jaunos poros, kurios delsia susilaukti vaikų, perkasi dekoratyvinius šunelius. Gyvūnėlis tada tampa savotišku bandymu pabūti tėveliais. Vienišos moterys įsigyja vyriškos lyties amsius, kurie šildo jų lovą. O vyrai dresiruoja kovinius ir raumeningus šunis, kurie tarsi tampa jų įvaizdžio dalimi. Paradoksalu, kad žmonės mieliau rūpinasi gyvūnais nei santykiais su žmonėmis. Su žmogumis nelengva, reikia ginčytis ir derėtis, o gyvūnui pamojus ėdalo lėkštele kompromisas kaip mat pasiekiamas.

Ramybė, tyla ir vienatvės valandėlės - tai vertybės, kurios daro gyvenimą malonesnį, tada geriau girdi pats save. Vertybės tapo neįkainojamos, kai tai laikinai praradau. Neplanuotai namuose atsirado katinas. Slapta džiaugiausi, kad rastinukui padėsiu užaugti. Kai jam jau grėsė mirtis aš priglaudžiau: gydžiau, maitinau, globojau, kad nepapjautų kiti katinai. Jis augo ir tapo ja. Ji suaugo ir atsivedė gražių, neįprasto rainumo katinų. Kasdien turėdavau nubraukti dalelę laiko savo sąskaita vien tam, kad pasirūpinčiau ja. Tai ėmė varginti, nes tylos ir ramybės minučių buvo nedaug ir net per jas kažkas trainiojosi aplink kojas. Save girdėti darėsi sunkiau.

Antroji katės vada buvo visai nevykusi. Visiems patikusių pilkšvų  katinukų neradom, vietoj jų tik juodi.

Juodas kaip naktis katinas sukiojosi aplink namus. Durys buvo praviros. Katinukų nebėra. Katė ėdė kartu su juo.

Gyvūnas yra tik gyvūnas.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve,...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...