Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ar bijai senatvės?

Kalbėjomės kartą šeimoje apie tai, kad žmonės gaunantys socialinę pašalpą kartais pasiunčiami dirbi senukų namuose. Kažkas nuotrupomis apibūdino darbą. Keistą namų kvapą, nelaikančius šlapimo senjorus su keistais įgeidžiais. Kad viena senutė nesiskirdavo su antklode net eidama į tualetą.

Turėjau progą lankyti silpnus senukus. Buvau apstulbusi, kad dideliuose namuose jie visiškai vieniši. Jų vaikai kažkur Vilniuje ar užsienyje. Dažnuose namuose trūko tvarkos ir vyravo keistas kvapas...Bijau ištarti, gal senatvės. Viena senutė nuolatos kalbėjo apie žuvusį sūnų ir laiminga linkčiojo gavusi pritarimą, kad jis buvęs puikus žmogus.

Iš visų sutiktų tąkart žmonių vos vienas kitas buvo skaidraus proto. Nuliūdau. Nejaugi tiek per visą gyvenimą dirbti, sieki, gauni, o pabaiga nepriklausomai nuo pasiektų rezultatų tampa niūri.

-Aš tai nenorėčiau padirbėti tokioj vietoj, - tarė giminaitė.
-O aš visai norėčiau, - pasakiau.- Turi progą pamatyti kaip atrodo žmogaus gyvenimas saulėlydyje. Juk tuomet lengviau suvoki, kad ir tavęs lauks kažkas panašaus. Matai akivaizdų nepatrauklų rezultatą ir privalai daryti išvadas, kad ta pabaiga būtų šiek tiek kitokia. Privalai labiau rūpintis sveikata ir dvasingumu, rūpintis savo vaikais, kad privalai dovanoti ne tik materialias dovanas, o akimi nematomus dalykus, kad jiems suaugus netaptum nereikalingas. Nes pabaiga apibūdina viso gyvenimo nuopelnus, ar į tinkamą vietą dėjai savo susirūpinimą ir laiką.


Tobulas organizmas užkrėstas gyvenimu,- kažkas panašaus buvo ištarta filme "Zero teorema". Mūsų organizmai nuo pat atsiradimo artėja link susinaikinimo, todėl dar šiandien reikia daryti teisingus sprendimus, kad visą gyvenimą aplink save skleistume grožį ir gėrį. Kad vaikai ir anūkai į mus žiūrėtų ne kaip į piniginę, o kaip į išminties knygą.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...