Sapnalaikis

-Žinok skaičiau tavo blog'ą. Jau ruošiausi parašyti kokį komentarą, mat mintis buvo neišbaigta. Lyg rašei gražiai ir protingai, bet galų gale nebuvo įmanoma suprasti, nes rašiniui kažko trūko...jau žadėjau komentuoti, - pasakė mano ilgametė draugė, su kuria susipažinome dirbdamos vienoje įmonėje. -Tu skaitai mano kūrinius, - akivaizdžiai nustebau srėbdama kažkokią salstelėjusią arbatą jos naujuose namuose.  O anksčiau, moteris iš akademinės aplinkos leptelėjo: -Ai, skaičiau tavo blog'ą... Nors baisiausiai buvau kamuojama smalsumo, nebuvo progos išsiklausinėti, kaip tai įvyko, mat šiaip jau skaitymas išeina iš mados, tai beveik būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą, tačiau smalsumas yra pamatinė humanoidų savybė, leidusi išgyventi Žemėje žmogui jau tiek amžių. Esu tikra, kad dalis domisi tekstukais, dėl to, kad galbūt mane asmeniškai pažįsta, tačiau mano lūkesčiai yra kitokie. Šiuose žodžių kratiniuose nereiktų ieškoti manęs, ten reiktų ieškoti pirmiausia savęs,...

©  Renata Karvelis 2015 Paisley

Tai greiciausiai simbolistinei srovei priskirtinas  paveikslas (busimas) - kitaip nesigauna, nesipiesia, nesikuria... Paprasiau savo zmogaus: -Pasakyk, ka matai? Jis truputi pagalvojo, iverino visas tolesnio pokalbio scenarijaus pasekmes ir tare: -Galbut cia pasleptas per didelis kalbejimas, nes lupos tokios placios. O gal priesingai - negalejimas prabilti, nes jos gi kietai uzciauptos... Ramiai prigludau prie jo peties. Seimoje jau du menininkai.* *-naudotas nelietuviskas raidynas.

Palikti pėdsaką, apčiuopiamus įrašus žemės lapuose, kad kadanors ieškanti ir kankynėje pasiklydusi siela jais imtų sekti paskui, kad patekdami į vienas kito pasaulį, kad įmindami vienas antrą, atsakytume bent į dalį klausimų.

Žinoti. Kas čia aiškiai ką žino? Kaip vienas žmogus, kurį karts nuo karto stebiu online, paaiškino man: tik arkliui čia viskas aišku. Todėl galiu drąsiai daryti išvadą - nesu arklys, todėl ir kankinuosi klausimų klampynėje, niekaip neapsisprendžiu, pasilikt ar lipt lauk. Dažnai kyla klausimas, kodėl neatsidūriau laiku ir vietoj, kodėl tada nepadariau kitokio sprendimo, per dažnai skubėjau lyg būčiau vejama žvėries. Aišku viena, laiko atsukti jau nebeina atgal. Pataisyti neteisingo, kaip dabar lengviau manyti, sprendimo mygtuko undo nėra. Tada lieka tikėjimas-viskas čia pagal ano planą. Tačiau kiek ilgai ir ši pasaulėžiūra nekels nusivylimo. Kažkurį laiką, kol ant bako dugno dar yra degalų, galima važiuoti be atsargų. Tik viskas turėdamas pradžią, atranda ilgainiui savo pabaigą. O tada gelbsti tik laimėjimas. Žmogui reikia laimėjimų. Jie užpildo netektis, užkemša nusivylimo prakiurdytą sielą ir kurį laiką verčiau patikėti: aš esu laimingas, šįkart iš tikrųjų. Žinau, kad tai geri...