Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Menkaverčiai dėsniai

Žinoti. Kas čia aiškiai ką žino? Kaip vienas žmogus, kurį karts nuo karto stebiu online, paaiškino man: tik arkliui čia viskas aišku. Todėl galiu drąsiai daryti išvadą - nesu arklys, todėl ir kankinuosi klausimų klampynėje, niekaip neapsisprendžiu, pasilikt ar lipt lauk.

Dažnai kyla klausimas, kodėl neatsidūriau laiku ir vietoj, kodėl tada nepadariau kitokio sprendimo, per dažnai skubėjau lyg būčiau vejama žvėries. Aišku viena, laiko atsukti jau nebeina atgal. Pataisyti neteisingo, kaip dabar lengviau manyti, sprendimo mygtuko undo nėra.

Tada lieka tikėjimas-viskas čia pagal ano planą. Tačiau kiek ilgai ir ši pasaulėžiūra nekels nusivylimo. Kažkurį laiką, kol ant bako dugno dar yra degalų, galima važiuoti be atsargų. Tik viskas turėdamas pradžią, atranda ilgainiui savo pabaigą. O tada gelbsti tik laimėjimas.

Žmogui reikia laimėjimų. Jie užpildo netektis, užkemša nusivylimo prakiurdytą sielą ir kurį laiką verčiau patikėti: aš esu laimingas, šįkart iš tikrųjų.

Žinau, kad tai geriausia to imitacija, mat daug sykių buvo, kad siekio realizaciją lydi giliausias nusivylimas. Tai turėjo kvepėti geriau, laimė turi turėti geresnį skonį, ilgiau išlikti šviežia kaip pyragaitis, kuris patrauklus atrodo tik patėkštas vitrinoje, už stiklo.

Amžiaus privalumas - patirtis, jau galima daryti šiokias tokias išvadas, todėl kas jei, taip niekad nerasiu to, kas iš tiesų yra tas dydisi O. O jei jis išvis net neegzistuoja, tai reikštų, kad ieškojimai galbūt bevaisiai, kad viltys dedamos  į neapčiuopiamus tolius, kurie galbūt skirti ne žmogiškai būtybei.

Tiesa ta, kad patraukliausi dalykai, traukiantys mases gimsta iš milžiniško nusivylimo, asketiško kentėjimo.

Ar, kai žinau šiuos menkaverčius dėsnius, yra lengviau? Ne. Ne taip, kaip tam arkliui.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve,...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...