Ištrauka iš novelių rinkinio darbiniu pavadinimu "Suicidinis aktas" [rankraščio parengimui skirta Lietuvos kultūros tarybos stipendija literatūros srityje], aut. - Renata KarvelisTamsoje kaukši smėlio spalvos bateliais, kiekvienas jų po 2 eurus 40 centų. Kulniukų bildėjimas aidi per visą mašinų stovėjimo aikštelę. Nuo šaligatvio žibinto krenta šviesa tiesiai į nugarą, todėl ji nusistebi savo pernelyg dideliu ir, rodos, per dieną spėjusiu ištįsti šešėliu. Pamačiusi jį einančioji legaliai susikūprina, lyg išorė duotų leidimą ir vidui pavargti. Tau sunku, pagalvoja, suprantu ir man sunku.
<...>
Dabar visas dėmesys aukštakulniuose įkalintose pėdose. Akimirksniu išvydo žinomos pasaulyje Viktorijos Becham išsišokusius pėdų kaulus nuo pernelyg dažno aukštakulnių dėvėjimo. Kai kur juos vadina batais – žudikais. Žinojo, kad ir josios pėdom taip gali nutikti, nors ji ir nėra pasaulinio lygio žvaigždė. Gal tik mažytė žvaigždutė jų vakaruose, kuomet susirenka ir skaito savo kūrybą. Režisierė iš vietinio teatro juos pavadino pradinukais. Buvo keista girdėti: tiems pradinukams vidutiniškai apie keturiasdešimt penkeri metai. Ten daugiausia renkasi moterys ir vienas vyras, apkerpėjusiu pakaušiu.
Suprato, kad rašo ne visi, net ne visi skaito knygas, kas be galo keista ir nesuprantama jai atrodė. Grupelės lyderė buvo išleidusi vieną knygą, nors šalies mastu greičiausiai ji niekam nežinoma. Kita rašė labai saldžius meilės eilėraščius ir jos ji negalėjo suprasti. Galbūt buvo įtikėjusi, kad meilė labiau susitarimo reikalas nei duotybė. O vyras toks dvigubas, kaip kad moneta turi dvi puses. Vieną kartą sklidinas džiugesio ir empatijos, o kitą kategoriškas lyg giljotina. Bet ne tai svarbiausia tebuvo, ne konkretūs žmonės, o atmosfera, toje atmosferoje ji jautėsi visiškai sava ir savimi. Tokia, kokia pageidautų likti visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Tokia prasminga.
Ji išsyk pritapo, nuo pat pirmo susitikimo. Paskaitė savo trumpą novelę. Ten liejosi kerštas ir kraujas, kažkas kažką nuodijo. Jai visada patiko šokiruoti, buvo įpratus provokuoti, klausti tiesiai be užuolankų, kad sutaupyt laiką išvengiant visokių lia lia lia. Kasryt pabudus jausdavo laiko kapsėjimą ne savo naudai: tiek daug dar nepadaryta, dar neparašyta nė viena knyga. Jau keletą metų ji vaikšto su aiškiu žinojimu apie būsimą kūrinį. Gal dėl to kiekviena akimirka buvo labai vertinga ir baisiausiai, jeigu ją reikėdavo praleisti ne prie knygos ar kompiuterio, bet prie kriauklės su putojančia nuo indų ploviklio kempinėle. Tai buvo pati sunkiausia dienos dalis, kuri vargiai pralėkdavo be vidinio, o neretai ir išorinio, irzulio. Bet reikėjo gyventi. Patyrė, kad kitokių išeičių, bent jau artimiausiu metu, nėra.
Kartą padauginęs vyno tas vyras iš ratelio švystelėjo nerišlią užuominą:
- Žinai, tu ne pagal metus brandi.
Jis nurijo nežinia ką, gurkšnį ar užsistovėjusį seilių gumulą.
- Ką turi galvoje?
- Tavo metų aš gyvenau kitaip. Man rūpėjo kiti dalykai. Nė nesusimąstydavau apie tai, ką tu dabar šneki.
Pasijuto ji nejaukiai lyg būtų demaskuota. Čia gerai ar blogai taip kalbėti, taip mąstyti kaip jai, ji ėmė nebesuprasti. Vyriškis tęsė, matyt, pamatęs jos akyse sumišimą.
- Tu dabar pralenki savo laiką, todėl ir kankiniesi. Žinai, tu tiek daug mūsų visų šį vakarą klausinėji, bet pati nežinai pagrindinio klausimo.
Tą akimirką ta, kuri mūvėjo aukštakulnius ir ta, kuri juos apsiavė, buvo du skirtingi žmonės.
<...>
Atidaro mašinos dureles ir įsėda. Greta darbo aprangos, padėtos ant keleivio sėdynės, ant kilimėlio kojoms, nešluoto jau keletą mėnesių, mėtosi purvu apkibę aulinai batai.
#renatakarvelis #suicidinisaktas #literatūra #lietuvoskultūrostaryba #stipendija #rašytoja
Komentarai
Rašyti komentarą