Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Istorija S

Septyni metukai
Simuona daug kan žina
Simuonas mama tur daug vyrų
Simuonas tetis daug kuo nežina
Simuona saka - Simuona žina
Vaiks išlend pro (ten) kur sysiuoji
Simuona mokin i klaus jos klasiuoki:
A ne gandrą vaikus tenešiuo?
Ne kopūstuose rand tievą po žymuos?
Klasiuokę akys išspruoga ant kaktuos

Septyniuolika
Simuona nieka nedarys durnai
Biški grįš po šokių vielai
Su bahūrais mašinoj (sedės) ilgai
Nekartuos mamas klaiduos
Simuona – kita istuorija tikrai
Viskun kun dara, ji žina gerai

Dvidešimt septyni
Simona sako, kad vyras yra dievas
Kad šalia jo reikia kalbėti pievas
Kad pagundai apsileisti nepasiduoti
Oficialų vyrą kruoščiai globuoti:
Trys maistai, du seksai - jis tau vienai
Simona daug sportuoja sportuoja
Sedynę kilnoja, klubais linguoja
Nagiukus raudonai lakuoja
Antakius simetriškai pešioja
Ilgas blakstienas garbanoja
Kefyrą vakarais siurbčioja
Po namus dieną slankioja
Fotografuoja, į feisbuką kilnoja

Trisdešimt septyni
Taip Simona tyli
Meilės nepatyrus
Nieko ji nežino
Krauna į lentyną
Tik prisiminimus

 Renata Karvelis, 2019 gegužės 17 d. rašyta Slemui su ragais Nr. 2

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.
Rašyti komentarą
Skaityti daugiau