Stirnos akys

Kai pasuko laikrodį atgalios - anksčiau ėmė tempti. Tamsa direkcijos koridoriuose jau 16 val., ir, rodos, ne dirbt, o miegot reikėtų. Plius dar Vėlinių metas. Toks ilgesys kažko nutolusio paima, žiūrint į vėjo plėšomą klevą už kabineto lango.

Vieną vakarą grįžtu namo jau tamsoje. Mano įprastinis kelias eina per 10-11 amžiaus Šarkų kapinyną Šilalės raj. Kai tiesė kelią Šilalė – Kvėdarna, kelininkai „užėjo“ ant kapų. Tada archeologai ištyrinėjo, o kelininkai perkasė visą kalvą ir nutiesė tiesiausią kelią... Kalvos šlaitai vėliau apaugo medžiais. Kapinynas yra aukščiausioje vietoje apylinkėse, šalia dabar jau stovi tele2, omnitelio, bitės bokštai. Bet senovėj. Toj senovėj laidodavosi aukščiau dausų, kad arčiau dievo pabūtų.

Už medžių manęs laukia stirna. Regos lauke - žvėries akis. Tokia didelė galva ir dar didesnė joje akis. Stirna įpuola į važiuojamąją kelio dalį, bet tuo pat išsigandusi ima iš jos trauktis. Stabdau ir aš, pro akis prabėga kraupus scenarijus, kaip stirna įlekia į saloną. Jau matau nuo įskilimų pabalnantį priekinį mašinos langą. Taip nenutinka, nes stirną kliudau tik mašinos šonu. Toks minkštas ir švelnus susidūrimas, kad, rodos, nieko baisaus nenutiko.

Dėkoju tau, Viešpatie! Dėkoju tau, stirna! Tu, o ne aš.

Virpu iš išgąsčio.

Išmatomis išmaliavotas mašinos sparnas, posūkio lemputė kabo ant siūlo. Fuck! Šūdas! Kodėl man? Kiek dabar kainuos? Ką Valdas man pasakys? Vėl jam teks pinigus už mano nesąmones mokėti? Pinigai! Pinigai... ir kažkur čia turėtų būti meilė.

Ant kelio žvėries nematyti. Stirną surandam grabėj užmuštą tik su vienu ragu, tą spėjau pamatyti. Aš užmušiau stirną. Jos egzistenciją nutraukiau... aš. Stirna guli grabėj negyva. Jos kūno biologija nebeveikia. Stirnos kūnas dabar tampa kažkieno maistu. Grįžtu į mašiną su savimi pasiėmusi jos akis – stirnos akis, pilnas nesibaigiančios baimės.

Kodėl žoliaėdžių akys tokios didelės?

Kad jos daugiau matytų.

Kodėl žoliaėdžių akys skirtingose galvos pusėse?

Kad jos daugiau matytų.

Kodėl joms reikia tiek daug matyti?

Kad jų nesuėstų!

Namie, atseit, ignoruoju tą faktą, kad šiandien pakliuvau į autoįvykį. Norėčiau įkritusi į patalus depresuoti, gerti karštą arbatą ir laukti paguodos iš savo vyrų. Kostas apsikabina mane, giria. Sako, kad esu pati geriausia mamytė šioje šalyje, kad geriausiai kepu sriubas, kad mano maistas – pats skaniausias.

Man bloga, nes neatgiedojau žvėries mirties. Žinau ką mano tėvas pasakytų į tai. Jis sakytų, kodėl man nepaskambinai, būčiau pasiėmęs į koncervas. Stirniena yra skani. Eik tu šikt, a tu galvoji, aš galvoju: O! Stirną nudaužiau, reik tečiui paskambinti ir pasakyti, kad pasiimtų iš grabės prie Šarkų! Aš tenoriu dabar pasakyti, kad nesu toks geras žmogus, kaip save laikau.