Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Stirnos akys


Kai pasuko laikrodį atgalios - anksčiau ėmė tempti. Tamsa direkcijos koridoriuose jau 16 val., ir, rodos, ne dirbt, o miegot reikėtų. Plius dar Vėlinių metas. Toks ilgesys kažko nutolusio paima, žiūrint į vėjo plėšomą klevą už kabineto lango.
Vieną vakarą grįžtu namo jau tamsoje. Mano įprastinis kelias eina per 10-11 amžiaus Šarkų kapinyną Šilalės raj. Kai tiesė kelią Šilalė – Kvėdarna, kelininkai „užėjo“ ant kapų. Tada archeologai ištyrinėjo, o kelininkai perkasė visą kalvą ir nutiesė tiesiausią kelią... Kalvos šlaitai vėliau apaugo medžiais. Kapinynas yra aukščiausioje vietoje apylinkėse, šalia dabar jau stovi tele2omnitelio, bitės bokštai. Bet senovėj. Toj senovėj laidodavosi aukščiau dausų, kad arčiau dievo pabūtų.
Už medžių manęs laukia stirna. Regos lauke - žvėries akis. Tokia didelė galva ir dar didesnė joje akis. Stirna įpuola į važiuojamąją kelio dalį, bet tuo pat išsigandusi ima iš jos trauktis. Stabdau ir aš, pro akis prabėga kraupus scenarijus, kaip stirna įlekia į saloną. Jau matau nuo įskilimų pabalnantį priekinį mašinos langą. Taip nenutinka, nes stirną kliudau tik mašinos šonu. Toks minkštas ir švelnus susidūrimas, kad, rodos, nieko baisaus nenutiko.
Dėkoju tau, Viešpatie! Dėkoju tau, stirna! Tu, o ne aš.
Virpu iš išgąsčio.
Išmatomis išmaliavotas mašinos sparnas, posūkio lemputė kabo ant siūlo. Fuck! Šūdas! Kodėl man? Kiek dabar kainuos? Ką Valdas man pasakys? Vėl jam teks pinigus už mano nesąmones mokėti? Pinigai! Pinigai... ir kažkur čia turėtų būti meilė.
Ant kelio žvėries nematyti. Stirną surandam grabėj užmuštą tik su vienu ragu, tą spėjau pamatyti. Aš užmušiau stirną. Jos egzistenciją nutraukiau... aš. Stirna guli grabėj negyva. Jos kūno biologija nebeveikia. Stirnos kūnas dabar tampa kažkieno maistu. Grįžtu į mašiną su savimi pasiėmusi jos akis – stirnos akis, pilnas nesibaigiančios baimės.
Kodėl žoliaėdžių akys tokios didelės?
Kad jos daugiau matytų.
Kodėl žoliaėdžių akys skirtingose galvos pusėse?
Kad jos daugiau matytų.
Kodėl joms reikia tiek daug matyti?
Kad jų nesuėstų!

Namie, atseit, ignoruoju tą faktą, kad šiandien pakliuvau į autoįvykį. Norėčiau įkritusi į patalus depresuoti, gerti karštą arbatą ir laukti paguodos iš savo vyrų. Kostas apsikabina mane, giria. Sako, kad esu pati geriausia mamytė šioje šalyje, kad geriausiai kepu sriubas, kad mano maistas – pats skaniausias.

Man bloga, nes neatgiedojau žvėries mirties. Žinau ką mano tėvas pasakytų į tai. Jis sakytų, kodėl man nepaskambinai, būčiau pasiėmęs į koncervas. Stirniena yra skani. Eik tu šikt, a tu galvoji, aš galvoju: O! Stirną nudaužiau, reik tečiui paskambinti ir pasakyti, kad pasiimtų iš grabės prie Šarkų! Aš tenoriu dabar pasakyti, kad nesu toks geras žmogus, kaip save laikau.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.