kaip gimsta rašytojai?

po lėto

vasaros dieną

kai saulė šviečia

o debesys primena

laivus ateivių

kai taip karšta

kad reikia slėptis

vėsioj troboj

žiūri pro langą

ant užuolaidos mato

juodą mažą kryžiuką

- kas čia pažymėjo?

lyg nusitaikė iš anksto

susirado auką

taikiklyje - juodas kryžiukas

ant baltos užuolaidos kampučio

rašytojo vaizduotė veikia

sukas

jam nepasakė niekas

kad čia - šūdukas

kad

tik musės

aut. renata karvelis 2018 kovas, valgykloje žiūrint pro langą

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Skaityti daugiau

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Skaityti daugiau

Laiškas – knygos aptarimas: Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Romain Gary Kai vis primindavai AUŠROS PAŽADĄ antrą ar trečią kartą, viduje kilo pasipriešinimas raginimui ir tuo pačiu elementarus poreikis žinoti tai, ką žinai tu ir Aušra. Judvi abidvi buvot skaičiusios Romain Gary autobiografinį romaną. Tu prisiminei autoriaus motinos neapsakomas pastangas rasti sūnuje užslėptus menininko talentus, jo paties nesuskaičiuojamas rašymo valandas, pakol jis ėmė ir parašė kažką genialaus, o Aušra - tą pjaustomą ir valgomą kaliošą. O, kaip norėčiau pastovėti greta namo, kuriame Romain augo, kurio gyventojus autoriaus motina prajuokino savo pareiškimais apie didingą sūnaus ateitį, kurio kiemo malkų stirtoje slėpėsi ir jau būdamas vaikas ketino pribaigti savo gyvenimą. (Vilnius netoli, J. Basanavičiaus gatvę rasiu. Ir tą namą rasiu, jis juk pažymėtas iškilminga lenta.) Knygą pribaigiau šiandie paryčiais. Tu negalėjai patikėti, kai pasakiau, kad R. Gary galop būdamas 66 metų vis dėl to pats save pribaigė. Taip, taip... išgyvenęs visas ligas, visus...

Skaityti daugiau

Sapnalaikis

Ieškoti šiame dienoraštyje