I.
Aš noriu įlįsti į tavo galvą, - lygtais taip sakau
knygos "Einantis kalnas" autorei Sondrai. Matau, šitai jos
neišgąsdina. Sako, lįsk. Vėliau sakau, ar jauti, kaip vakarais kirba tavo
smegenų dėžutė, ar jauti kutenimą? Jei taip, žinokis, aš landžioju po galvą,
nes skaitau tavo parašytą knygą.
II.
Knygos viršelyje keramikinė moteris. Tokia didžiulė, lygiašonė, išsiplėtusi
į visus kraštus, kaip kalnas. Ta moteris iriasi per miesto miglą, tolumoje
švyti išsilieję ilgesingi miesto žiburėliai. Pats knygos viršelis kviečia į
šviesą ieškoti asmenybės horizontuose pakraščių, o aš pridurčiau - ieškoti
žmogaus seklumų.
"Einantis kalnas" - tai knyga apie žmogiškąją seklumą, apie
priklausomybę nuo žmonių. Tai istorija apie Joniją, besivaduojančią iš
pervertintos draugystės.
Knygą sudaro trys skyriai: Apie Emą tempo
rubato, Atstumtoji ir Einantis kalnas.
III.
Pirmajame skyriuje šviesiais tonais tapomas Jonijos draugės Emos
charakteris. Emos jaunystė. Emos meilės vitražistui Antanui istorija sublizga
ryškiausiomis spalvomis. Autorė Emą išryškina kitų knygos herojų sąskaita. Jei
Emos senelė yra valdinga, Emos dėdė pasalūnas, Emos mama alkoholikė, jei Emos
mylimasis gana žmogiška persona, tai pati Ema mažne antžmogiška. Ji svajinga
slapta laisvės siekianti violančelininkė. Ji tyli, rami - kaip iš lietuviško
serialo "Moterys meluoja geriau". Kameros centre stovi Jurgitos
Jurkutės-Širvaitės įkūnyta mergina nutampytu megztiniu, tokia trapi it močiutės
porcelianinė vazelė. Romano pradžioje tokia yra Ema - gėrio įsikūnijimas,
draskomas nepalankių aplinkybių.
Pirmoje dalyje autorė linijiniu būdu vysto istoriją, kai kur įterpia
Jonijos įspūdžius iš kažkur po kažko. Kuomet skaitytojas susikoncentruoja
į Emos istoriją, Jonijos „įsikišimai“ ima po truputį erzinti. Pričiom ta Jonija, pagalvodavau ne kartą. Ko ji kišasi, mums įdomu
Ema. Dabar klausomės Emos. Mes dabar žiūrime į Emą.
IV.
Atstumtoji Jonija „pasiaiškina“ antroje dalyje. Kamera pasukama į ją,
staiga priminusią "Ei, aš čia irgi esu." Jonija pasakoja apie
paauglystėje išgyventą atstūmimą, kuomet geriausia draugė tylomis nuo jos
atsiribojo. O mergaitei, kuri matyt turėjo ekspresijos sunkumų, tai tik skatino
toliau lindėti savyje. Jonija dabar jau suaugusi, ji laimingas žmogus. Tik
nutiko taip, kad tas laimingas suaugęs žmogus staiga su kitu žmogumi (šiuo
atžvilgiu Ema) atkartoja tą patį scenarijų: susipažinimas, prisirišimas,
persiliejimas, nesutapimas, atitrūkimas, paleidimas.
V.
Einantis kalnas dalyje kalbama apie Jonijos atitrūkimą nuo Emos, o
labiausiai apie paleidimą. Užsimenama probėgšmais ir apie nesutarimą. Lengva
pasakoti, ar ne? Nesutiko charakteriai ir visi į savo puses! O kas, jeigu
žiauriai pyksti? O kas, jei ta pykčio šaknis siekia tavo asmenybės pamatą? O
kas, jei tavo pamatas, traukiantis nuo žmogaus, kliba?
Paleidžia Jonija Emą per gimdymą. Vaiko gimimas gana detaliai aprašytas.
Palatoje, kurioje sąrėmių apimta Jonija, viskas įgauna perkeltinę prasmę.
Pavyzdžiui, akušerės prijuostė su užrašu "Švari". Begimdydama Jonija
svyruoja ar ji yra švari, ar jos širdis švari, ar jos vidus yra švarus nuo
pykčio ir nuoskaudos draugei.
Kartu su Jonija gimdžiau paskutinę naktį, kuomet šalia snaudė mano vyrai, o
aš neatplėšdama akių nuo puslapių sakiau, turiu būtinai pabaigti knygą. Kaip ir
gimdyvę, taip ir mane, po visko apėmė palengvėjimas. Jonija pagimdo mergaitę,
švari ji tampa ir nuo pykčio/nuoskaudos Emai.
VI.
Jonija ir Ema – dvi draugės, vienai jų ši draugystė be galo reikšminga.
Labiausiai tinka žodis persiliejusi.
Jonija yra persiliejusi su Ema. Tai
ne šiaip bičiulystė, tai priklausomybė nuo konkretaus bendravimo su žmogumi,
kuris nėra tavo antroji pusė. Romano struktūroje įžvelgiau analogiją. Eina dvi
draugės gatve, rodos, be paliovos kalba. Kuomet įsižiūri iš arčiau, matai, kad
daugiau kalba pirmoji, ji dominuoja. Taip dažnai būna, mat ekspresyvūs žmonės
traukia intravertus. Ta greta pasilieka šešėlyje, pasidaro tokia neįdomi (štai
kodėl Jonijos „pastabos“, pateiktos pirmoje dalyje kursyvu, ima pakyrėti), (I romano dalis). Vėliau, antrajai, kaip ir
kiekvienai žmogiškajai būtybei, sukirba poreikis irgi BŪTI (II romano dalis).
Nustelbtoji aiškiai pajunta savo asmenybę šalia žmogaus, kuriam ji tarsi buvo užpildas,
papildomas kamšalas iki šiol (III romano dalis). Draugės išsiskiria, pasukdamos
į skirtingas gatves.
Įspūdingiausia finalinė scena (ji nėra pačiame knygos gale, bet ji kalba
apie veiksmų sekos pabaigą), kurioje Ema lanko Joniją ir jos naujagimę
ligoninėje. Jonija kaip naujai gimusi, ji naujai pamato savo draugę Emą. Kaip
tyčia, šioji pasikeitusi šukuoseną, jos veido bruožai kažkaip išsitrynę, plaukų
spalva jai visai netinka. Pyktis sumišęs su nuoskauda ir draugės išblankę veido
bruožai trinasi iš Jonijos sąmonės. Ema yra paleidžiama, nors ir vis tiek pateisinama
(skaitytojau, numanyk, kokiame tragizme gyvena Ema, nes autorė toliau nedetalizuoja
kaip, kodėl jos gyvenimas toks sudėtingas). Pabaigos žinutė tokia, kad
kiekvienas, net ir blogiausias žmogus, turi svarių priežasčių tokiu būti ir
taip elgtis.
VII.
Įlindau į tavo galvą, Sondra. Ar jauti kutenimą smegenų dėžutėje? Jei taip, žinokis, kaip ir Jonija persilieti ir aš mėgstu.
Komentarai
Rašyti komentarą