Saulė įsigalėjo mano kambaryje. Baltos užuolaidos
taip vilioja, tarsi papildomos šviesos šaltinis. Taip norisi prie jų priglusti
ir panirti toje akinančioje baltumoje. O man nuo jų skauda akis, bet neketinu atitraukti žvilgsnio nuo spindinčių baltų užuolaidų.
Juoda musė jau įlindus į užuolaidų klostes.
Užuolaidos jai, kaip man balti debesys danguje. Tik aš negaliu prie jų
prisiartinti, neturiu tokių stiprių sparnų, tik laibus pirštus, kuriais kažkur
visąlaik kapstausi. Kažką vis tiek galop pasieksiu – nepasiduodu.
Musės mane nervoja. Jos trikdo sakrališką tylą šiame
kambaryje, kur įsitaisiau savo darbo kabinetą, priešais saulės nuviekstą
langą, maskuojamą baltų užuolaidų, skalbtų prieš porą mėnesių.
Kasdien užmušu po kelis vabzdžius, sumaniusius
pasivaikščioti šiuo kambario baltu debesiu. „Štiš parazite, - sušunku pati sau,
vydama įnamį. – Rado sau vietą, man priešais nosį duzgėti/bezdėti.“ Pasičiumpu
musmušį. Ketvirtą šį sezoną, mat visi musmušiai baisiai geri meškerkočiai
atrodo mano mažajam žvejui. Trenkiu per klostes. Visada manausi numušianti musę
iš pirmo karto. Beveik niekada nepavyksta. Matau, kaip prieš smogimą musės
kojytės įsitempia, ji lengvai pritupia, iš šono atrodo, kad susitraukia. Aš
užsimoju, trenkiu, o musė lengvai ir baisiai greitai, kosminiu šviesos greičiu
atsiplėšia nuo baltų užuolaidų ir paskrenda toliau, į saugesnę zoną. Supykstu.
Ak, ta rupūžė dar priešinasi. Nukalsiu, vis tiek. Vėl taikausi, ji vėl
paskrenda, o aš nepataikau. Įsiuntu. Aš čia kontroliuoju, aš čia namų
šeimininkė, o tu tik įnamis, nepageidautinas. Tai tu parazitas, tai tu, ne aš.
Nusitaikau kelis kartus, musė ištrykšta ant baltų užuolaidų. Jos viduriai
įsigeria į užuolaidų skaistumą, suteršia mažytį jų lopinėlį. Debesyse taip
nebūna, jie visada balti, arba juodi, persisunkę lietumi. Jie nebūna tokie
išaudyti juodomis/raudomomis kulkomis kaip mano užuolaidos, neskalbtos du
mėnesius.
Vėl nauja musė zvimbia kambaryje. Sklando ore, pakol
suranda langą ir užuolaidas, viliojančias savo skastumu. Musė vėl įsitempia. Ji
jau žino, kad aš tykau jos su musmušiu. Kažin, kas jai perduoda tą informaciją,
kad ji bus tuoj užmušta. Kas ją perspėja slėptis. Musė turi baisiai gerą
klausą. Ji visada išklauso to, Informatoriaus. Informatorius su muse yra prieš
mane susimokę. Bet aš nepasiduodu. Nepasiduodantys galop vis tiek pasiekia savo
tikslą.
Komentarai
Rašyti komentarą