Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Musei ir Dievas padeda


Saulė įsigalėjo mano kambaryje. Baltos užuolaidos taip vilioja, tarsi papildomos šviesos šaltinis. Taip norisi prie jų priglusti ir panirti toje akinančioje baltumoje. O man nuo jų skauda akis, bet neketinu atitraukti žvilgsnio nuo spindinčių baltų užuolaidų.

Juoda musė jau įlindus į užuolaidų klostes. Užuolaidos jai, kaip man balti debesys danguje. Tik aš negaliu prie jų prisiartinti, neturiu tokių stiprių sparnų, tik laibus pirštus, kuriais kažkur visąlaik kapstausi. Kažką vis tiek galop pasieksiu – nepasiduodu.

Musės mane nervoja. Jos trikdo sakrališką tylą šiame kambaryje, kur įsitaisiau savo darbo kabinetą, priešais saulės nuviekstą langą, maskuojamą baltų užuolaidų, skalbtų prieš porą mėnesių.

Kasdien užmušu po kelis vabzdžius, sumaniusius pasivaikščioti šiuo kambario baltu debesiu. „Štiš parazite, - sušunku pati sau, vydama įnamį. – Rado sau vietą, man priešais nosį duzgėti/bezdėti.“ Pasičiumpu musmušį. Ketvirtą šį sezoną, mat visi musmušiai baisiai geri meškerkočiai atrodo mano mažajam žvejui. Trenkiu per klostes. Visada manausi numušianti musę iš pirmo karto. Beveik niekada nepavyksta. Matau, kaip prieš smogimą musės kojytės įsitempia, ji lengvai pritupia, iš šono atrodo, kad susitraukia. Aš užsimoju, trenkiu, o musė lengvai ir baisiai greitai, kosminiu šviesos greičiu atsiplėšia nuo baltų užuolaidų ir paskrenda toliau, į saugesnę zoną. Supykstu. Ak, ta rupūžė dar priešinasi. Nukalsiu, vis tiek. Vėl taikausi, ji vėl paskrenda, o aš nepataikau. Įsiuntu. Aš čia kontroliuoju, aš čia namų šeimininkė, o tu tik įnamis, nepageidautinas. Tai tu parazitas, tai tu, ne aš. Nusitaikau kelis kartus, musė ištrykšta ant baltų užuolaidų. Jos viduriai įsigeria į užuolaidų skaistumą, suteršia mažytį jų lopinėlį. Debesyse taip nebūna, jie visada balti, arba juodi, persisunkę lietumi. Jie nebūna tokie išaudyti juodomis/raudomomis kulkomis kaip mano užuolaidos, neskalbtos du mėnesius.


Vėl nauja musė zvimbia kambaryje. Sklando ore, pakol suranda langą ir užuolaidas, viliojančias savo skastumu. Musė vėl įsitempia. Ji jau žino, kad aš tykau jos su musmušiu. Kažin, kas jai perduoda tą informaciją, kad ji bus tuoj užmušta. Kas ją perspėja slėptis. Musė turi baisiai gerą klausą. Ji visada išklauso to, Informatoriaus. Informatorius su muse yra prieš mane susimokę. Bet aš nepasiduodu. Nepasiduodantys galop vis tiek pasiekia savo tikslą. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...