Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Malkinė

Vaikystėje mėgstamiausia mano namų kertė būdavo malkinė. Kažkokia gera energetika, todėl traukė. Ten pirmąkart parūkiau pati viena be kompanijos. Mokykloje nepasiūlė niekas. Gal į tinkamas kompanijas vis nepakliūdavau, nežinau. Buvo kiek juokinga, kai tėvas 18-to gimtadienio proga per bulviakasį, kuris su gimtadieniu sutapo, iškilmingai pasiūlė pirmąją cigaretę. Ans manė, tegu blogumo vaikai pirmiau tėvų akivaizdoje pasibando. Aš traukiau tą dūmą, kosėjau, o tėvas didžiavosi gerą darbą padaręs. Bulviakasis, tikrai, buvo kažkoks neįprastai šventinis.

Mėgau malkinėj šiaip sėdėti, svajoti apie pirmąją meilę. Toji, rodės, pakeis gyvenimą į tokį, kurį bus miela gyventi. Svajodavau, užsidarius malkinės duris. Pro plyšį regėdavau išorinį pasaulį. Jis skverbės į mano erdvę begėdiškais Saulės spinduliais. Girdėdavau kitų žmonių keliamus garsus. Tai šeimynykščių, tai kaimynų. Visi gyveno tuo tarpu, o aš stebėjau.Malkinės pojūtis manęs nepaleido. Ieškodavau jos kitur, o kai jon pakliūdavau, nustelbdavo ryškus ir aiškus pojūtis: "Esu malkinėje".

Važiavau sausakimšu traukiniu Edinburgas - Glazgas. Nebuvo vietos, tai prisėdau vienvietėje sėdynėje už įprastų sėdynių rikiuotės. Tokia baisiai keista vieta. Tarsi sėdi visiems už nugaros ir, nors esi, tavęs niekas nemato. Kitapus kupe irgi buvo tokia pati vietelė. Ten įsitaisiusi moteriškė skaitė knygą. Pirmiausiai užkliuvo jos lakiniai bateliai. Blizgėjimas kojų apačiose, šiaip, ardė gana harmoningą tos dienos jos apsirengimo ansamblį. Negalėjau atitraukti akių, biški net pykau, kodėl ji būtent šiandien apsiavė tuos netinkančius batelius.

Taip graži moteris, jau ne pirmos jaunystės. Galbūt ir vaikus paspėjusi užauginti, dabar traukiniu važiavo viena, avėdama man nepatinkančius batelius. Ji skaitė knygą. Akimirką atitraukė žvilgsnį nuo puslapių, nusiėmė akinius, pakėlė akis, rodos, kažkur į orą. Ji žiūrėjo į kažką, bet matė visai kita. Dar po akimirkos moteris vos vos pravėrė burną ir įkando viena akinių kojelę. Ji užsisvajojo, nors traukinys ūžė, aplinkui klegėjo žmonės. Tą akimirką ji mane galutinai sužavėjo, nes stebėtojas stebėjo stebintį. Aš žinau, ką ji patiria, pagalvojau.

Mėgavausi moters būsena iš šono. Buvo nesvarbu, nė ką ji skaito, nei kur važiuoja, nei kodėl viena. Svarbiausia, minčių teleportacija, išsitapatinus iš kūno skafandro. Kuomet kūnu esi su visais, bet mintyse atitrūkusi nuo nesustojančiai  verdančio gyvenimo. Pažinau savo būseną.

Kai universitete atlikau doktorantūros praktiką, radau "malkinę" senoje nebeveikiančioje valgykloje. Joje tebestovėjo stalai, nors visi jau traukė į naują kavinukę, pasėdėti senojoje tebebuvo galima. Ne viena tokia būdavau. Nuošalumas būtina kai kurių individų egzistavimo sąlyga. Sėdėdavau su puodeliu kavos, valgydavau "Mars" arba "Milky way", klausydavausi Jazzu ir rašydavau, bet be viso to svajodavau. Nuklysdavau kažkur į sąmonės paribius, tikėdavau, kitoje alternatyvioje savo gyvenimo variacijoje pabuvojus. Tada tekdavo sugrįžti, dažniausiai į laboratoriją. Kur pilsčiau chemikalus, maišiau tirpalus. Kur reikėjo būti čia ir dabar. Jazzu tebedainavo, o aš kažkurioje savo gyvenimo variacijoje graudžiai verkiau. Norėjos malkinėn. 

Malkinėj be eilėmis sukrautų malkų buvo senas viščiukų šiltnamis. Nebenaudojamas. Nebenaudojama ir arbamoji mašina, į kampą įstumta, kad nemaišytų praeiti. Regėdavau tų daiktų didybę savo geriausiais laikais. Kuomet viščiukai glaudės po šiltnamiu nuo lietaus. Kuomet arbamoji dar buvo ryškiai žalios spalvos. Galėčiau duot pirštą nukirst, girdėdavau viščiukų cypsėjimą, girdėdavau arbamosios mašinos ritmišką gaudesį. Kildavo dulkės viršum agregato, žliaugė prakaitas, į užantį lindo piktžolės, o žmonės skubinosi, pilstė grūdus į piltuvą, o vėliau į maišus. Variklio pukšėjimas mainėsi su žmonių šauksmais ir raginimais nesiliauti dirbus. Žmonės gyveno, o kažkas tuo tarpu stebėjo iš savo malkinės.

Renata Karvelis

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...