Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sekmadienio prabanga

Autorė
Šiandien šokoladinis pyrago sluoksnis skoniu visiškai toks pat kaip ir vanilinis. Du kartus pakaštavojau pyrago, net įdėmiai nužvelgiau tą „Damučių torto“ margą pjūvį, ir tikrai, net  šokoladas šiandie toks pat kaip vanilė.

Rūta. Ji nežino, kad mane įkvepia, nors aš jai daug sykių esu sakiusi. Nė kiek nekeista, aš irgi ją įkvepiu. Kokia nuostaba ištinka jos eilėraščiuose save užčiuopus. Jaučiu, įsimylėjau. Pirmąkart tai nutiko, kai ji savo eilės beveik mintinai deklamavo prie kepyklėlės tamsią pavakarę sningant, apsigobusi stambiomis pynėmis nertu megztiniu.

Mes abidvi stebėjomės: „Taip galima gyventi. Tai galima rinktis. Galima rinktis!“, kuomet Sondra pristatė skulptorių ir jo antrą pusę, dažančią tekstilę. Tie du nukūrė į tamsą, mus palikusias be žado.

Vėliau vietoj dar vienos kavos gėrėm karštą pieną. Puodeliai buvo tokie milžiniški, mažne lyteris.* Įsivaizduoji, ji pyko, niršo ant Donato.

-       Ak, nekenčiu tokių senių.

Ėmė Rūta manieringai atkartoti mano pirmojo romano blogiečio žodžius:

-       Tu pamėgink! Tu išdrįsk! Būk žmogus, o nekartok žmogiškumą! – Ir vėliau priduria. – Kaip jis suka galvą tai mergaitei. Blyn! Nekenčiu... Fui!

Mane paima isteriškas juokas, mat Rūta putojasi ant žmogaus, kurį aš išgalvojau. Na, viskas vyko kiek kitaip, nes Donatą susapnavau, bet fiziškai jo net nėra. Donatas Jaras yra mano galvoje, o dabar ir popieriaus lapuose, tą akimirką ir Rūtos mintyse.

Vieną dieną suvokiu, kad aš nesiruošiu savo didžiajam kūriniui, kad nesipraktikuoju, kad tie juodraščiai, tie aplankai, besiprašantys pirmumo teisės, kad „This is a happy place“ virtęs „Gaila“ jau yra. Kūrinys jau yra. Bet tai dar ne romanas, ne knyga. Kaip sako (nepažodžiui) Sandra Bernotaitė: „Baigtas kūrinys - publikuotas kūrinys.“

Pyrago, kur šokoladas lygiai toks pat kaip vanilė, aš nesuvalgau. Pagalvoju, tai bent prabanga – nesuvalgyti pyrago, palikti lėkštėje atsainiai paknibinėtą. Šiandien man atrodo, kad aš jau galiu išleisti Gailą, kad ji nepražus be manęs, kad pakaks širdyje ją laikyti, pakaks slėpti juodraščiuose, aplankuose pas save namuose. Prabanga nebijoti likti nesuprastai, nes yra, kurie supranta. To pradžiai pakaks man.

Augini sparnus, Rūta, augini man...

*Lyteris - mano žmogaus pravardė, kurią jis gavo nuvykęs į didmiestį ir užsukęs į barą. Dideli alaus bokalai vaikinui sukėlė nepamirštamą įspūdį.                    


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve,...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas...