Tylėjimas

Autorės darbas

„Aš tavęs pasiilgau“ - sakyčiau lyg gyvam žmogui.

„Man tavęs tikrai reikia“ - kartočiau, norėdama pasiteisinti.

„Norėčiau atsiprašyti“ - suktųsi galvoje lyg zvimbiantis uodas, tas kuris iš šlapio ir šalto rūsio išsiperėjęs per žiemą, dabar pavasarį ieško plyšio išskristi laukan ir, apakintas kompiuterio ekrano šviesos, zvimbia aplink galvą, manydamas, kad čia langas į Saulę.

Nerašau. Laiko neturiu, o gal laikas – manęs? Nežinau.

Aš klausiu:

-          Kaip jaustis reikia?

Klausiamu žvilgsniu tiriu atsišerpetojusį jo veidą ir mano nuostabai jis nesutrinka. 

Atsako:

-          Atsakymas, kurio mes ieškom, yra tarsi kamštis, o klausimas skylė, kurią norim kuo greičiau užkimšti. Rodos, randi atsakymą ir tuo kamščiu užkimšęs skylę, esi ramus. Lygtais viskas nuo tol aišku tampa. Darosi patogu, kai žinai atsakymą, bet vis tik nereikia bijoti nežinoti. Reikia leistis nešamai klausimų...

Imu rimti. Kaip visada, tam kartui ir aišku, ir ramu, ir šiaip, rodos, visur slypi prasmės, kurios trumpam manei atsivėrusios leidžiasi jomis grožėtis. Tos prasmės buvo tarp mokslininkų, tarp iš pažiūros keistuolių, jų tarpe sėdėjau ir aš – savęs nesuprantanti, besiblaškanti viduje, nejudanti išorėje.

Kvėpavau auditorijos oru, kuriame tvyrojo sudėtingos formuluotės, sklandė hipotezės ir buvo šaudoma išvadomis. Sekundės juodos, kai rodės, kad negaliu savęs su kitais sutapatinti ir sulyginti, kai rodės, kad aš tai netapau mokslininke ir dėl to vis kažkur skauda. O čia visi mokslininkai, įsigilinę į vieną siaurą sritį, daugiausiai žinantys, patys pačiausi. Buvo sakančių, kad tai ne mano kelias ir man nebuvo lemta, kad taip ir turėjo nutikti. Tik, kaip kaimyno užgautas šuo, visada prisiminsiu savo skriaudėjus, visada prisiminsiu savo skaudulius ir vos tik pamačius juos imsiu skalyti. Ėmiau kentėti toje auditorijoje, tarp žmonių, kuriems buvo kitaip, kuriems tai buvo jų kelias. Klausiausi pranešimų apie saulę, žvaigždes, apie gamtos elementus, apie medžius ir dievus... Tirpau, tarpau, tižau, tysau ir lydžiaus. Staiga dingtelėjo – esu ten, kur man ir reikia, kur yra mano vieta.

Vėliau buvau pakviesta pietų. Begeriant kavą, prie mūsų prisijungė viena moteris.

-          Susipažinkite, - sako, mane pietumis vaišinanti dama. – Ši moteris gyvena Havajuose. Ji Kazio Bradūno dukra.

Mano akys išsiplėtė kaip žoliaėdžio, pastebėjusio jo tykančio grobuonies. Koks nustebimas. Ar šitai įmanoma? Nuvažiuoji sostinėn ir pakliūni tarp žmonių, kur idėjos nėra tik oro virpinimas, kur idėjomis paremtas visas jų gyvenimas. Klausiausi Elenos, gaudžiau kiekvieną žodelytį.

-          Tavo pranešimas buvo puikus, - ji kreipėsi į mane.

Gal ir pasakiau „Ačiū“, nebepamenu. Tada jau ne tas terūpėjo. Laukiau, kuomet išgirsiu kažką, kas mane paaugins. Juk maža aplink asmenybių, kurios mane augintų. Aš jų laukiu ir būnu per daug įkyri, taikydamasi pabūti greta. Kartais savęs klausiu, kodėl man šitaip. Juk visada maniau, kad geriausia būti tik tarp stipresnių už save. Pabaigus mokyklą, tas jausmas dingo ir pragaištingai nebegrįžo. O dabar esu tikrai tikrai tarp stipresnių už save. Suvokiau, kad esu laiminga.

„Tylėk“ – šūktelėjo kažkas mano viduje ir aš tylėjau. Tylėjau, klausiausi ir mėgavausi.

Sakau, gal būna toks laikas, kuomet reikia tylėti. Kada reikia leisti slinkti viskam pro šalį, nesierzinant dėl to, kad esi, nors nesupranti kodėl. Taip kiekvieną vakarą užmiegu, atsiprašau savo būsimų romanų ir novelių rinkinių, kad nerašau jų, kad jie juodraščiuose, dienoraščiuose, kad galvoje nejudinami kiūti.

Ir kiekvieną rytą atsiprašau.