Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Gruzdai

Kiek žinau, Ostapenko, netikėtai pakliuvęs į mano miestą, nežinojo šito tarmiško pavadinimo.
-          A nori apkirpsam tavi gruzdai?
Vėliau istorija atskleidžia, dainininkas pasidavė šitai avantiūrai ir lengvabūdiškai atsidavė to vakaro kolegoms į rankas, sumaniusiems su ekrano žvaigžde papokštauti.
Ryte pabudo, išsiblaivė, dairėsi... Nežinomas kraštas, nežinomi draugai ir tas „gruzdai“ pasirodo yra tik paprasčiausiai plikai. Manau, kad nuo to laiko Šilalė jam asocijuojasi tik su prarastais plaukais.

-          - Ką tu sau pasidarei?!
Pusiau isteriškai sušaukiau, kai išvydau šį rytą jį šviesioje virtuvėje.
-          - Kas nutiko? – atsakė.
-        -  Kaip tai kas? Kur tavo plaukai?
-          -O kas yra?
-         - Kur tavo plaukai? Kodėl nusiskutai gruzdai?
-         - Šiaip norėjau.
-         - Ne, ne...- abejojau. - Nesąmonė, taip negali būti. Šiaip ėmei ir nusiskutai visiškai plikai. Šiaip sau!
-         -  Nu, ar negaliu?

Beliko tylėti, sėdint prie virtuvės stalo. Bandžiau priprasti prie naujo jo įvaizdžio. Plaukai jo buvo gana ilgi, jau krito ant akių. Jie neauga labai greitai, todėl pas kirpėją nueina tik kartą per du mėnesius. Pagalvojau, kad tiesiog grįžęs vakar iš garažo, buvo pervargęs, nervingas, gal tie plaukai kažkaip netyčia po ranka užkliuvę, suerzinę. Gal tiesiog neapsikentė, pasidavė akimirkai ir nusirėžė visą augmeniją nuo galvos. Taip viduje svarsčiau. Šios įžvalgos, rodėsi, pačios realiausios. Grįžau į miegamąjį, reikėjo prigulti.

Jis atėjo, atsigulė greta. Atsisukau į jį ir vėlei klausiau:
-          -Kas nutiko? Kodėl?

Pradžioje jis tylėjo ir aš jau ėmiau galvoti, kad jis niekad neatsakys.

Laisvas žmogus gali ir neatsakyti, jam nepriklauso visiems iš eilės aiškinti savo poelgių prasmę. Aiškina ir aiškinasi tie, kurie siekia būti visada suprasti. Žinau, kad aš tai trokštu būti kitų suprasta. Savo poelgiais, savo žodžiais, savo tekstais, savo kitoniškumu. Bet suprasti kitokį kitą yra didžiulis iššūkis, nes turi praplėsti savo suvokimo ribas, išeiti iš konfortabilios zonos.

Jis galėjo man nieko ir nesakyti.

-         - Norėjau pažiūrėti, ar man pakaks drąsos, - jis ramiai pasakė, mačiau, kad nesitikėjo likti suprastas. – Mačiau, kad man patogu gyventi taip kaip gyvenasi, nieko nekeičiant. Aš norėjau pažiūrėti, ar užteks drąsos ką nors keisti, pavyzdžiui, nusikirpti gruzdai.

Jis kalbėjo nežiūrėdamas į mane, spoksojo į lubas, pro kurias vis dar byra spaliai. Apytamsiame kambaryje, rodės, kažką matė, ko nesugebėjau įmatyti aš, nors deduosi matanti viską kiaurai.

Aš jį supratau. Prarasti plaukai – tai tik simbolis. Čia svarbiausia pati idėja. Tai galėjo būti ir ne plaukai, bet kažkas kitas, galiausiai tai visiškai nesvarbu. Mintis ir idėja svarbiausia.

Gulėdama lovoje, ėmiau suvokti, kad jo pasiryžimas buvo sąmoningas, ne iš baimės, reflekso ar paaugliškas nepriklausomybės manifestas. Sąmoningas, suvokiant.

-          - Nuo kur ėmei kirpti? – pasiteiravau.

Vakar aš jau buvau įmigusi, nebelaukiau, kada jis grįš į kambarį, tad naujos šukuosenos visai nemačiau. O šįryt mane ištiko šokas. Tikėjausi, kad jis pradėjo nuo pakaušio, kaip kad Ponas Bynas viename epizode bliūduku kirpo berniuką.

-         - Pradėjau nuo ausies, - jis kalbėjo. – Pradžioje išsigandau, sakau, ai, ataugs. Vėliau ėmiau nerimauti: „Ką aš padariau?“. Po to, apėmė panika... Galop, užplūdo palengvėjimas ir ėmiau džiaugtis, ėmiau sau patikti.

Galvoje ūžė kandūs kitų pastebėjimai, kuriuos jau spėjau projektuoti, kai jį tokį išvys artimieji ir darbe. Mes gyvenam provincijoje, būti kitokiu, mąstyti kitaip čia ne taktas. Baltos varnos tarp juodų, juodos avys tarp baltų. Deja, bet šitai tiesa. Aš žinau ką kalbu. Kaip jis jausis, kai nė iš vieno nesulauks palaikymo, juk niekas nesigilins, visiems taip  patogiau. Iš tiesų, tie visi, net į save nesigilina, o ką jau kalbėti apie kitą.

Tada pasakiau:
-         -  Man patinka.

Jis nieko neatsakė. Jis kalba mažai.

Tada galvojau apie save. Kiek daug kartų, aš jam šitaip iškrėčiau. Atbėgu ir pareiškiu:

Aš abstinentė!

Aš vegetarė!

Aš žaliavalgė!

Aš piligrimė!

 Aš pagonė!
                                                                                                            Aš krikščionė!

Aš krišnaitė!

Aš liuteronė!

Aš jogė!

Aš mokslininkė!

AŠ RAŠYTOJA!

Bet mano pokyčių žingsneliai visada tokie neužtikrinti. Šoku į priekį ir iškart atgal. Man neramu, nesaugu vienai tokiai keistai būti. Viduje galiu būti tokia, kokia man norisi, bet išorėje – čia galioja visai kitokie dėsniai. Kai moteris kažką keičia yra viena, bet kai vyras... Moters sąmonėje visada galioja UNDO funkcija, o vyro padaryti sprendimai yra kieti it betonas.

Atėjo palengvėjimas, matant jį beplaukį, susimąsčiusį kaip tas pakelės Rūpintojėlis. Pagaliau buvo padarytas veiksmas, žingsnis siauru, niekieno neišmintu taku. Juo eiti yra sunkiau.

Juk aš jį tokį mačiau nuo pat pradžios, kai plevėsuojančiu paltu jis artinosi prie manęs ir netikėtai apkabino.
-        - Aš Alfonsas – moterų išlaikytinis, - jis man tada prisistatė. – O kuo tu vardu? – dar pasiteiravo. – Bene elektriko duktė, kad plaukai tokie susišiaušę lyg būtum elektros gavus?

Nusikvatojau. Viduje nuvilgė ta pati elektra, mano tėvas tikrai buvo elektrikas.

Jis man patiko.

Aš jį mačiau kiaurai, geriau nei jis pats, kad save tuo metu matė. Tai toliaregis moters žvilgsnis, numatantis vyro perspektyvas ir galimybes.


Aš žinojau už ko išteku. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.