Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Prisistatymas... 2-as SAPNALAIKIO gimtadienis

Autorė
Esu Renata Karvelis (gim. 1988), kilusi iš Šilalės rajono. Vardas taikliai atspindi mano asmenį, mat iš lot. k. tai reiškia atgimusi, o pseudonimas Karvelis gana mistifikuotu būdu atplazdėjo iš vaikystės rašinio. Šis man simbolizuoja nepriklausomybę ir galbūt laisvę. Taigi, kūryboje esu Renata Karvelis. Ir šis paukštis dairosi esmės, nes prasmė, pripažinkim, rastina visur.
Ieškojau esmės erdvėse universiteto auditorijose, tik liguistiškai traukė jo ankštų koridorių bedugnė tamsa. Ieškojau kvėpuodama įkaitusiu oru valstybinėse institucijose, žvelgdama į seną, (ne)artimą, amžiams paklydusį veidą. Ieškojau matuodama kartoninių dėžučių gebą priešintis gniuždymui, klausiau, o kodėl daugelis prispausti besvorių dalykų. Tada skalpeliu skrosdama midijas, ieškojau esmės jos viduriuose, iki išnaktų laboratorijoje tarp delnų laikydama it falą virpantį homogenizatorių. Ieškojau. Ieškojau akademiniuose tituluose, mat diplomai vis dėl to kažką pasako... Ir šlifuodama svetimus akmenimis grįstus šaligatvius, ieškojau esmės kitakalbių ištartame sorry. Vėliau paryčiais klausydama pučiamo guminio čiužinio švokštimo, gana įsakmiai Jo klausiau, kur yra esmė? Tik visada. Visada galop esu priversta atsisukti į save pačią. Tai dėsningumas. Nei moksle, nei gyvenime, dėsningumų nevalia ignoruoti.

Žvalgausi esmės savo mintyse, virstančiomis potėpiais ir pastraipomis. Ar kūryba yra tik ieškojimai... Ar atradimas...Nededu nei taško, nei klaustuko. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čiabukas POEMS AFTER SEX*: procesas

Palengva kyla lengvas chaosas ir pasibjaurėjimas prisikaupusiomis pakampėmis. Ten pilna popiergalių su mano tekstais. Jie užima visą lentynos viršų. Dulkija. Erzina. Elektroninis paštas užgrūstas eilėraščiais ir jie niekam kitam be manęs nereikalingi, įtikinėju save. „mano tėvas“ sulaukia teigiamos reakcijos per Klaipėdos spalio mėnesio slemą. Auditorija lieka nuščiuvusi, o aš laimiu to vakaro varžytuves. Gaunu pieštukinę su septyniais eurais. O į namus dar parsivežu kažką neaiškaus savo krūtinėje. Toks nedidelis, šiltas ir jaukus pasitikėjimo savo kūryba jausmas. Negaliu užmigti neaišku nuo ko. Žiūriu į floresencines žvaigždeles, prilipdytas ant kambario lubų. Prikaupusios lempos šviesos jos švyti tamsoje. Įsigalvoju. Prisimenu Sandros Bernotaitės vasarą padovanotą „Laisvę nuoga krūtine“. Pasiduodu nunešama minties apie knygą... čia ir dabar. Nelaukdama apdovanojimų, kurių nenusipelniau, diplomų, kurių vis dėl to negavau, leidimų iš aukščiau maketuoju savo pirmąją (ne)ofic...

Paliesti senatvės

Senatvė kaip procesas ir kaip žmogaus gyvenimo rezultatas visada intrigavo, nes ji neišvengiama. Kaip kažkada pasakė sesė: "Juoktis iš neįgalaus negalima, nes gal būt nereikės paragauti tokios dalios, tačiau pasijuokti iš seno ne nuodėmė - senais teks pabūti ir mums." Apie senatvę privengiama kalbėti, nes tai neretai siejama su ne pačiais maloniausiais gyvenimo atributais: ligomis, silpnumu, negebėjimu pasirūpinti savimi, nesiorientavimu, lėtesne reakcija, orumo praradimu. Senatvė nepopuliari tema. Jaunatvišku maksimalizmu trykštantys jaunuoliai veja nuo savęs mintis apie pilką senatvę manydami, kad liks nepaliesti šaltų ir bejausmių jos pirštų. Barbės veido moterys tiki, kad visa jų vertė sukoncentruota tik į išorinį grožį, kuris kasdien reikalauja solidžių investicijų, kad taip galima apgudrauti laiką. Bet net gi kremai ir plastinės operacijos nesustabdo rūsčios senatvės. Ką ji iš tiesų atima? Pirmiausia - sveikatą, blogiau - protą. Dažniausias scenarijus yra nep...

Eilėraštis "Tylos magija"

Tylos magija Autorės senas piešinys "Pokalbis. Sandėris" Ką, geriau tylėti? Susiraukti ir kampe sėdėti? Taip problemos nesisprendžia, Kai tavo burna užsisklendžia. Pakamuos mane tyla, Lyg bučiau visai maža. Dar numes griežtesnį žvilgsnį. Nesakysi, kad pasiilgsti. Gal užtilt reikėtų man? Gal užsidaryti kamaran? Taip tylėsime mes abu, Ale, spręsim be kalbų. Kas ką sakė? Pagalvojo? Ko nedarė? Kam numojo? Pratylėjus daug dienų, Kilo nemažai minčių. Juk liežuvis neturi nieko bendro, Su tuo, kas prikabinta prie šio sprando.