Vienu metu intensyviai sukau galvą, kad mano pavardė, kurią apdovanojo vyras vestuvių dieną apie mane nieko nepasako. Gal dėl to, kad visada žavėjausi reikšminėmis pavardėmis, jų kilme.
Universitete dėl to net susiklostė gana komiška situacija, kad grupėje buvęs studentas Karalius išoriškai veido povyza priminė tik išvargusį varguolį ir savo pavardės niekaip nepateisino. Tiesa, po Inžinerinės grafikos egzaminų perlaikymo visi mes toje auditorijoje atrodėme: studentai - varguoliai, klipatos žingsniu besiartinantys prie dėstytojo - auditorijos karaliaus stalo, rankose nešini jau nuo klaidų taisymo pratrintus brėžinius.
Taigi, dėl mažai suprantamų priežasčių nesilioviau savo giminėse ieškojusi gražiai skambančių pavardžių. Radau : Zarambas, Pocius, Jakus, Kavaliauskus, Palekus, Juozaičius, Poškus, Raudonius ir nė vieno Vilko, Lapės, Bajoro ar Mylimo. Ką padarysi - toks likimas.
Kai jau buvau beprarandanti viltį, staiga į rankas pateko pačios 2003 metais per literatūros pamokas rašytas darbas pavadinimu: " Sutinku save, po 40-ties metų". Jame pasakoju, kad patekusi į Lietuvos Raganų suvažiavimą sutinku save. Aš ilgais žilais plaukais (panašu, kad tai gali būti tiesa, nes pirmą žilą plauką radau dar 22), apsigynusi daktaro laipsnį, dirbu dėstytoja. Turiu šeimą, o mano pavardė Renata Pociūtė-Karvelis...
Širdis nuo tos akimirkos pasidarė kur kas lengvesnė - išsisprendė galvosūkis tokiu magišku būdu. Kaip ir "Sekso ir miesto" herojai, pirkusiai žiedą per varžytines, man buvo svarbu sau pažymėti savarankiškumą ir nepriklausomybę, todėl šis nekaltai atplasnojęs žodis sustatė viską į savo vietas.
Taigi, nuo šiol kūryboje aš - Renata Karvelis
Komentarai
Rašyti komentarą