Visi turime savo individualią nuomonę apie gyvenimo reiškinius, o labiausiai apie žmones, kuriuos pavyksta sutikti. Beveik visada jutau saldų skonį liežuvaudama apie man nesuprantamus aplinkinių poelgius. Kaip gera juos teisti, analizuoti, kaltinti bei mokyti, kai šių nėra šalia. Nelabai pagalvojau, kad jei jie mane girdėtų - jiems skaudėtų, jei tai būtų netiesa. Ir net tuo atveju, jei tai būtų tiesa. Bet laikas eina. Gryninu save. Siekdama neprisišlieti prie laikinų malonumų, ieškau amžinų vertybių su išliekamąja verte. Kas gi nesutiks, kad nuoširdumas, diplomatiškumas, empatija, gilus ir toliaregiškas požiūris į gyvenimą - nėra vertybės. Iš tiesų, dabar visai nebeaišku, kas yra vertybės. Net žvelgdama į nuogą užpakalį nesu tikra ar čia matau meną ar tik pliką sėdynę. Interneto garsiakalbiai sako, kad reikia sakyti, ką iš tiesų galvoji, o pagalvoti prieš sakant...? Ir štai išaušo ši dieną. Ji rėkė ant manęs telefonu, mano išsiblaškiusiame elgesyje ši įžvelgė t...