Sapnalaikis

Kas galėtų būti pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas? Užauginti vaikus, pastatyti namą, pasodinti medį, uždirbti pakankamai pinigų visam tam malonumui? Manau, kad didžioji dalis žmonių tokiems neišsprendžiamiems klausimams neeikvoja brangaus laiko. Jie tiesiog dirba nepakeldami akių į dangų. Žiūrėdama į buvusio klasioko nuotrauką, išspausdintą "Laimos" žurnale galutinai įsitikinau, kad visi žmonės yra apdovanoti talentu kažką daryti gerai. Sociumas formavo nuostatą, kad viltį teikiančios asmenybės yra tik tos į knygas akis nuleidusios personos, kurių dienynų eilutėse puikuojasi puikūs pažymiai, kad tik jiems dievai yra pažadėję dangaus žvaigždynus. Audrius mokykloje pateisino savo vardą. Kai jis ateidavo į pamoką, su jauduliu visi tikėjomės kokių nors pokštų ar akibrokštų, kuriuos jam užtekdavo ryžto mesti mokytojai. Esu beveik tikra, kad jis sunkiai atsimintų tuos vienerius septintos klasės metus, kai teko kartu lankyti pamokas. Tąkart į mūsų klasę jį perkėlė many...

Popieriuje nugulusios mintys (autorės nuotrauka) Pirmiausia, reikia pasidžiaugti, kad nepatekau į tą didumą BLOGo rašytojų, kuriems nepakanka parako tęsti darbo daugiau nei tris mėnesius, nes štai jau yra daugiau nei pusę metų, kaip reguliariai rašau ir pildau elektroninį dienoraštį, kurio mistifikuotas pavadinimas gali kažkiek klaidinti: SAPNALAIKIS.  http://sapnalaikis.blogspot.com Kodėl SAPNALAIKIS? Sapnalaikio (ang. dreamtime ) terminu yra grįstas Australijos aborigenų pasaulio kūrimosi/atsiradimo suvokimas. Jie tiki, kad kūrimo procesas nėra baigtinis, kad jis vyksta nuolatos (daugiau čia; http://sapnalaikis.blogspot.com/2014/08/sapnalaikis-mitinis-laikas-kai-zmoniu.html  ) Prijaučiu įvairiems pasaulio tvarkos aiškinimams ir interpretavimams, o senesnių civilizacijos atstovų pasaulėžiūra garantuoja autentiškumą, todėl esu įsitikinusi, kad šiuolaikinis žmogus negali savęs bausti statydamas į kažkieno sukaltus rėmus. Jo pareiga - domėtis viskuo, taip sus...

"Mes nesame šie kūnai." - pamenu jogos mokytojos žodžius, išgirstus gulint ant grindų numirėlio poza. Tada taip bijojau visokiausių sektų. Sakiau sau, aš ieškau jogos - tų pasilankstymų, o apie Dievą galime kalbėti tik abstrakčiai, nes jis tik vienas. Dievas, koks jis buvo suformuotas mano vaikystėje visada mane teisė, kaltino ir grasino, todėl jo draugu niekaip negalėjau vadinti. Ko bijai, to ir vengi.  Išgirdusi jogos mokytojos žodžius, vos nepuoliau į ašaras, beveik esu tikra, kad tąkart tikrai apsiašarojau, bet niekas to nematė, tik skruostai pajutę akių drėgmę kūnui pranešė, kad slogios mintys turi išorinę išraišką. Nuo paauglystės fizinis kūnas nebeatitiko mano vidaus, todėl didelis nepasitenkinimas gyvenimu kildavo iš disharmonijos tarp jų. Gal kažkur užstrigau ar pasilikau, bet fiziškai subrendus ryškėjo suvokimas, kad kūnas nėra toks gražus ir šventas, kokį jį vaizduoja, kad jis galbūt nepateisina mano lūkesčių.  Pradžioje jis visaip keitėsi: stypo ir for...

"Genialu viskas, kas paprasta."- mokyklos suole girdėjau technologijų mokytojos pasakojimą apie dažais apipurkštą kopūstą, laimėjusį gražiausios puokštės rinkimus. Populiarioji kultūra paviršutiniškai skatina kiekvienam iš mūsų atrasti savyje individualybę, primetant šablonus ir aibę pavyzdžių, kuriuos reikia sekti, nes paprastumas nemadingas. Tariant žodį  paprastumas  kyla asociacijos su kuklumu, tylumu, prieinamumu, nesudėtingumu ir net prastumu. Ar paprastumas yra vertybė? Aš atsakyčiau TAIP, tik vertėtų paprastumą sieti su žmogaus brandumu, po juo turėtų slėptis aukštas sąmoningumas. *** Nuo jos dvelkė paprastumas su aitriu žemos savivertės ir pasitikėjimo prieskoniu. Tokį panašų žmogų buvau sutikusi ir anksčiau, tik jis buvo jaunas vyras. Minėtasis dabar sukaupęs materialaus turto tapo lyg ir stipresnė asmenybė, bet nepalieka ramybėje nuojauta, kad viduje jis liko visai toks pat, kad apdengęs vidų banknotais tartum iki šiol saugo širdį, kad niekas jos neužgaut...