Sapnalaikis

Tai ne klaidos - tiesiog praktika. R.

-Nabijau, nabijau, nabijau,-rėkia nešamas mano vaikas. Nežinau, ar jis suprato kur mes einam, bet jo žodžiai sustiprina ir manę pačią. Įtariu, kad išvydęs baltais chalatais apsigobusius žmones susirūpinusiais veidais, jis pradės blaškytis ir šaukti: "Lauku, lauku, aliu lauku." Balti chalatai jam kelią siaubą. Iškrito pirmos kuklios snaigės, plonu sluoksniu apklojo vis dar žalia pievą. Išmokiau praskleidus užuolaidą pastebėti baltą sniegą, jis panoro eiti laukan. Mano kalbos apie sniego senį kėlė jaudulį, tad turėjau kuo greičiau vilkti striukę, ieškoti pirštinių. -Suku, suku ir štai sniego kamuoliukas. Čia bus sniego senio pilvas. Pamatysi, kaip nustebinsim tėtį,- raginu sūnų ridenti sniegą, o šis vis dar nesupranta kodėl ant pirštinių prikibo sniego. -Mama..?, - šukteli jis ir pakelia apkibusią sniegu samanų spalvos pirštinę. -Taip turi būti, sūnau,-ima juokas.- Einam prie tvenkinio, gal bus jau užšalęs.-Bandau sudominti jį. Vežimuko ratai menkame sniege palieka p...

Tik kenčiantis gali kurti. R.

MEILĖ- Tai žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas , draugystė , artumas , smarkus potraukis , aistra , tarpusavio „chemija“, intymumas , galėjimas pasiaukoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta , arba abstraktus objektas ( tėvynė ir pan.) http://lt.wikipedia.org/wiki/Meil%C4%97  Taip sako mūsų neklystanti Vikipedija. Daugelis tiki žinantys kas yra meilė. Kai kuriems mūsų seneliams ar net tėvams meilė buvo tik tai kas uždrausta, ką slepia naktis, apie ją dainuojama liaudiškose dainose. Kitiems meilė siejama su brandžiais jausmais išgyvenus kartu ilgus metus. Iš tiesų net dabar tenka išgirsti, kad meilė - tai tik laikina aistra, kuri apima vos tik susipažinus. Literatūroje meilė - tai jėga, skatinanti kankintis ir kurti tai, kas gražiausią pasaulyje. Kai buvau vaikas, man paaiškino, kad meilė yra tada, kai dėl kito gali net nusižudyti. Pagalvojau...

Į mokyklą atvažiavo mažas cirkas. Ten gal buvo vos porą žmonių. Vyras su vienaračiu dviratuku važinėjo lenta ant suolo, trumpais judesiais ant jo apsisuko ir vėl dailiai nenukrisdamas nuriedėjo žemėn. Moteris vaikščiodama aplink vaikus iš jų kišenių ir ausų traukė mažus spalvotus kamuoliukus ir metė atgal į popierinį kūgį. Vaikai plojo ir stebėjosi, tik aš nesupratau, nes visas tas cirkas kėlę vien liūdesį. Artistai matyt nematė didelio reikalo labai stengtis, nes pastebėjau iš kūgio galo krentančius kamuoliukus į moters delną, kurį vėliau kišdavo prie vaiko ausies, jie labai skubėjo. Bet ne dėl jų atlaidumo norisi verkti, o dėl to, kad ten nevyravo jokia šventinė atmosfera, jie neįtikino. Vėliau ta švelni antipatija cirkui sustiprėjo, kai į miestą atvažiavo didelis cirkas. Jis koncertavo keletą dienų. Visi provincialai iškart išgraibstė bilietus, tad pakliūti ten buvo beveik įšūkis. Prisimenu, kad vieną šokių grupės draugę vyresnis vaikinas bandė ją vilioti tais cirko bilietais,...