Sapnalaikis

Tai buvo graži, nauja lengvoji mašina. Būdama dvylikos visas tokias panašias t.y. be didelės talpios bagažinės vadinau tiesiog AUDĖMIS, dabar markių ženkliukus atpažįstu ir regis tą rytą pro mane praskriejo sidabrinis mersedesas. Mašina kaip mašina. Kasdien į Lietuvos gatves išrieda daug spindinčių naujų mašinų, esu gyvai mačiusi ir net įspūdingesnių egzempliorių, tačiau jos ypatingi numeriai verčia nenustoti galvoti apie tą sidabrinę metalinę dėželę. Mašinos numeriai GOD-001. Iš anglų kalbos išvertus DIEVAS-001. Nepulsiu koneveikti mašinos savininko už tokią drąsą, nes tame būtų šiek tiek paprasčiausio pavydo. Visų pirma dėl to, kad neretai kitiems žmonėms jaučiame neigiamas emocijas, nes už to slypi pavydas matant kitą realizavusį troškimus ir nepasąmoningai suvokiant, kad pats to iki šiol nepadarei. Tiesa yra ta, kad maži ir dideli kasdieniniai laimėjimai įveikus rytinį krosą minute greičiau, išsprendus darbe sudėtingai besiklostančią situaciją, uždirbus daugiau nei praėjus...

Amerikietiškų filmų siužetai neretai sukasi apie vidurinės mokyklos mokinius. Vieni jų populiarūs, visi nori su jais bičiuliautis, jie turi atskirus stalus valgyklose, kiti neaktyvūs ir tylūs, užsisklendę ir nesuprati, su tais niekas nenori draugauti ir net tai laiko blogu tonu. O ar esate matę ką patiria tie, iš kurių tyčiojamasi? Jie uždaromi į savo spinteles, išpaišomi, nurengiami, sumušami, juos terorizuoja, atiminėja kišenpinigius ar mamos paruoštus priešpiečius ir t.t. Žiūrėdama holivudinius filmus mąstydavau, kad toje Amerikoje mokiniams yra labai sunku, jie kasdien susiduria su neteisinga mokinių hierarchija mokykloje, juos niekas neužstoja ir mažai kas gina. O Lietuvoje yra kur kas geriau, pas mus vyrauja senamadiška pagarbi atmosfera, ir niekam netenka susidurti su tokiomis pastoviomis patyčiomis. Ar gi? Lietuvoje kalbama apie patyčias mokykloje, nes nusižudžius keliems jaunuoliams patyčios laikomos opia problema. Tariant žodį patyčios asociacijos kyla tik su bendraamžia...

Debesų žemėlapis - filmas, kuris pasirodė labai artimas mano pasaulėžiūrai.

ALCHEMIKAS knygos pagrindinis herojus vadovaudamasis savo stipria svajone įveikė ilgą kelionę, o pasiekęs jos tikslą sužinojo, kad lobis visada buvo šalia jo gimtinėje visą jo piemenavimo laiką. Dažnai atrodo, kad ypatingi dalykai yra kažkur toli, bet ne čia kur žmogus yra. Kasdieninė aplinka jau ištyrinėta, nebestebina ir kartais nuvilia ribotumu, bet...Susiruošėm nusipirkti medaus iš vietinio bitininko. Vyras pasirodė draugiškas, tik pradžioje nepaliko gilaus įspūdžio sakydamas, kad medų pirk reikia vasarą. Dėjausi,kad čia aš jau visus esu perkandus ir bendraminčių per daug neatsirado, tik staiga jis sako: -Juk, žinote. Kartais ne visiems sekasi verslas. Pasirodo, pagal Vedas žmogus jau gimsta su turtais ir ką besiima viskas jam rankose virsta auksu, o kitas bando ir vis tiek jokio rezultato nėra. Palūpis net atkrito man, kuo toliau bitininkas kalbėjo, tuo labiau stebėjausi, kad net čia, kur visi labiau susikoncentravę į materialius dalykus ir kur laimę matuoja litais yra toks šv...

Medaus mėnesį praleidom Slovakijoje. Teko palaipioti tikrai stačiomis uolomis, dabar pasvarstau ar tam antrą kartą ryžčiausi. Mūsų gidas kelionės pabaigoje pasakė: -Žmonės įsimyli kalnus iš karto ir jaučia jų trauką visą gyvenimą arba daugiau niekada nebesileis į tokias keliones, nes kalnai jų nesuvilioja. Kartais prisimename kelionę aplankydami Medvėgalį, ramybės pojūtis užlieja krūtinę žvelgiant į tolį ir klausiant:"Kažin kas ten vyksta?". Gyventi apsuptam gamtos - tai dalelė laimės, nes žmogus yra gamtos dalis ir  ramiai jaučiasi, kai už lango šlama medžio lapai, kai girdi krentančius kaštonus. Kaip smagu, kai kasdien matai besikeičiantį horizontą.

Garso takelis iš komedijos " The Incredible Burt Wonderstone" su Steve Carell

- Jei numirtų tavo šuo, ar galima verkti arba su ceremonijomis palaidoti? - klausė kunigas, kai ruošiausi pirmajai komunijai. Savo atsakymo tikrai nepamenu, buvau dvylikos tik. Kunigas paaiškino: -Raudoti dėl gyvūnėlio mirties nevalia, tai nuodėmė. Gyvūnai priešingai nei žmogus neturi sielos, tad jo palaikus reikia tiesiog pakasti kur nors pamiškėje. Kita tradicija teikia atvirkščiai, kad gyvūnai turi sielą - tą dieviškąją kibirkštį, kurią savo krūtinėse nešioja visi gyvi organizmai. Žmogų nuo gyvūno skiria tik skirtingas sąmonės lygis. Mes turime aukštą sąmoningumą, galime suprasti priežasties ir pasekmės mechanizmą, o gyvūnai gyvena nesąmoningai, vedami instinktų. Jie nuolatos jaučia baimę ir nerimą, todėl gyvūno lemtis nėra maloni. O kartais taip pavydėdavau aukštai padangėje skraidantiems paukščiams laisvės. Pastarasis požiūris į gyvūnus man yra priimtinesnis. Pradėjau pastebėti bėgiojančias šuns akis, kurios sakė: "Aš priklausau nuo tavęs, todėl esu nuolankus. Tu man...

Žmonės ne visada supranta kas jiems iš tikrųjų yra sakoma. Regis, renki kuo tikslesnius žodžius, apibūdinančius tai kas vyksta tavo viduje, atmeti momentines emocijas, tačiau neretai pastangos nevertos rezultatų. Kažkoks paradoksas, komunikuoti padedantys ištarti žodžiai praktiškai žmogui pasako mažiausiai. Skaityti kito minčių neturime galios, tad belieka pasikliauti tariamais žodžiais. Būtų idealu, jei kiekvienas iš mūsų tiksliai ir objektyviai sakytų tai ką mąsto, tačiau melavimas, tiesos pagražinimas ar nesakymas vardan ramybės tarp žmonių kaskart palieka plyšelį, kuris metams bėgant platėja. Lyg tuo metu nekaltai apgauni kitą, tik dažniausiai pameluoji pats sau. Interpretavimas atsižvelgiant į savo asmeninę patirtį neleidžia priimti naujos informacijos, kuri galbūt priverstų keisti tokius dalykus, ant kurių laikosi stabili ir saugumą žadanti tavo pasaulėžiūra. Lengva perstatyti baldus, perdažyti sienas namuose, o pakeisti požiūrį - sunkus darbas. Tarkim, barnio metu ginčijie...