Sapnalaikis

jie  moteris aprėdo raudonai vyrus  į ruda aksomą įsiuva pavieniui atrodo,  skirtingai kartu paėmus vienodi gal joms duoda žibėti nes vyrai ir taip gražūs jų žodžiui spalvų nebereikia jų žodžiai maistingi mėsingi sultingi ir varva tie ir tos vyrų  žodį  ryja godžiai o gal taupė popierių saikingai pilstė spalvas gal iš to pačio dovanų (popieriaus) ritinio siuvo knygų aplankalus jų moterys  lieknesnes tiražas 800 egz. vyrai stambesni tiražas 1500 jų moterys  siuva vyrai kalba apie vandenis, medžius ir vėjus gal todėl  kajokas rudai kazlauskaitė  raudonai Renata Karvelis 2017 liepa

Autorė Šiandien šokoladinis pyrago sluoksnis skoniu visiškai toks pat kaip ir vanilinis. Du kartus pakaštavojau pyrago, net įdėmiai nužvelgiau tą „Damučių torto“ margą pjūvį, ir tikrai, net  šokoladas šiandie toks pat kaip vanilė. Rūta. Ji nežino, kad mane įkvepia, nors aš jai daug sykių esu sakiusi. Nė kiek nekeista, aš irgi ją įkvepiu. Kokia nuostaba ištinka jos eilėraščiuose save užčiuopus. Jaučiu, įsimylėjau. Pirmąkart tai nutiko, kai ji savo eilės beveik mintinai deklamavo prie kepyklėlės tamsią pavakarę sningant, apsigobusi stambiomis pynėmis nertu megztiniu. Mes abidvi stebėjomės: „Taip galima gyventi. Tai galima rinktis. Galima rinktis!“, kuomet Sondra pristatė skulptorių ir jo antrą pusę, dažančią tekstilę. Tie du nukūrė į tamsą, mus palikusias be žado. Vėliau vietoj dar vienos kavos gėrėm karštą pieną. Puodeliai buvo tokie milžiniški, mažne lyteris.* Įsivaizduoji, ji pyko, niršo ant Donato. -        Ak, nekenčiu tokių s...